Išleistas  laikraščio „Vilties Šaltinis“ 19 numeris!

Mąstykime „už dėžutės ribų“ (aut. Arūnas Čerkesas)

(straipsnis iš laikraščio „Vilties Šaltinis“ Nr. 19)

„Išvydęs jų Nr 19 nuotraukatikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: ‘Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!’“ (Morkaus 2, 5)

Perskaitę visą šį jaudinantį pasakojimą, galime manyti, kad eidamas gyvenimo keliu, paralyžiuotas žmogus prarado ryšį su Dievu. Jis pasinėrė į gyvenimo malonumus. O pasirinkęs daugelį netinkamų dalykų, pamažu prarado sveikatą. Tačiau dar nebuvo praradęs visų savo draugų. Bent keletą jų tebeturėjo.

Draugai yra ypatingas padrąsinimas gyvenimo kelyje. Tad jie drąsino paralyžiuotą vyrą: „Tikėk!“ ir pasakojo apie Jėzų bei Jo išgydymus. Tikėjimas Dievu sugrįžo į šio vyro širdį. Jis troško pažinti Jėzų, bet labiausiai troško Jo atleidimo ir Jo išgydymo.

Ir štai draugai jį neša Kafarnaumo gatvėmis. Jie visi nori patekti į Petro namus, nes ten tuo metu buvo Jėzus. Bet prasigauti į vidų buvo neįmanoma misija. Kai jau nebebuvo jokios vilties, jie patikėjo viltimi – staiga vienam jų kilo mintis užlipti ant stogo. Tai iš tiesų buvo mąstymas „už dėžutės ribų“. Ir kodėl gi ne? Teliko praardyti stogo dangą.

Tikėjimas – tai grupės reikalas

„Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: ‘Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!’“ (Morkaus 2, 5)

Jėzus išvydęs jų tikėjimą… Tikėjimas buvo draugų grupės reikalas.

Ar tai mums nesako, kokią didelę reikšmę turi artimas ryšys mūsų šeimose, tarp mūsų draugų? Jog didi vertybė – turėti dvasinę šeimą ir jos palaikymą. Ir kad kiekvieno tikėjimas gali būti tiek stiprus, kiek stiprus yra jo draugų tikėjimas.

Išgydytas, jam atleista

Daugelis žmonių šiandien save kankina nerimu, kol suserga rimčiausiomis ligomis. Įtampa šeimoje, įtampa darbe, įtampa siekiant pirmauti – visi šie dalykai priveda prie širdies smūgio, depresijos ar kitų rimtų susirgimų. O labiausiai mus kankina nešiojamas kaltės jausmas.

Visiems mums reikia išgydymo. Mums reikia Dievo atleidimo. Mums reikia Dievo stebuklo. Šlovė Jam, kad Jėzus tebeturi tą pačią galią atleisti mums mūsų nuodėmes. Tereikia išpažinti Jam – vieninteliam Tarpininkui  ir Atpirkėjui – ir tikėjimu priimti Jo gydantį atleidimą.

Kada Jūs paskutinį sykį regėjote stebuklą? Kada Jūs paskutinį sykį prašėte stebuklo – gydančio atleidimo?

Galbūt geriausia dovana šiais metais – tai atsiprašymas ir atleidimas, tai tikėjimas, viršijantis mūsų ribotas galimybes, – tikėjimas ir mąstymas „už dėžutės ribų“…

Nuostabu turėti gražius santykius, juos puoselėti ir saugoti. Tai saugos mus nuo ligų, nerimo ir liūdesio. Tai palaikys mūsų tikėjimą, suteiks gyvenimo pilnatvę. To nuoširdžiai ir linkiu kiekvienam iš Jūsų, mieli skaitytojai.