200Gyvenimas su vaikais (aut. Džonas Rosemondas)

(straipsnis iš laikraščio „Vilties Šaltinis Nr. 22)

Gavome tokį klausimą:
„Pernai mirė mūsų dukra. Tai ilga ir liūdna istorija. Paliko ji dvejų metų sūnelį. Tėvo, kurio pavardė gimimo liudijime neįrašyta, vaiko gyvenime nėra ir niekada nebuvo. Jis be jokių sąlygų mums leido pasiimti jo sūnų. Jis jam paprasčiausiai nerūpi. Mes, kita vertus, nesitikėjome ir vėl tapti tėvais, bet seneliai turi atlikti tai, kas priklauso seneliams. Mūsų naujam, itin mylimam sūnui-anūkui greit sukaks treji metai. Ar turite kokių nors patarimų, kaip tinkamai auklėti ir auginti vaikaitį?“
Atsakiau taip: „Pirma, nuoširdžiai užjaučiu Jus dėl dukters mirties. Esu tik­ras, kad man, kaip ir daugeliui, sunku įsivaizduoti ką nors labiau sukrečiančio nei vaiko mirtis, nesvarbu, koks jis buvo problemiškas. Tiksliau sakant, iš savo profesinės patirties pastebėjimų galėčiau teigti, kad juo sunkiau buvo auklėjamas vaikas, tuo didesnė kaltė slegia tėvus, mėginančius susitaikyti su vaiko pasitraukimu.
Sakau tai todėl, kad jei kaltinate save dėl savo dukters problemų, tuomet yra didelė tikimybė, kad auklėdami savo naująjį sūnų mėginsite tai kompensuoti. Pavyzdžiui, jei manote buvę pernelyg griežti savo dukrai, kyla pavojus šįkart auklėti pernelyg švelniai. Kita vertus, jei manote, kad auklėjote pernelyg švelniai, dabar kyla pagunda būti pernelyg griežtiems ir pan.
Nenuginčijamas faktas – auklėjimas yra labai svarbus, tačiau jis nėra lemiantis faktorius, koks susiformuos vaikas. Visiems juk žinoma, kad vaikai, užauginti itin moraliais žmonėmis, kartais tampa blogi, ir, pasitaiko, kad vaikai, auginti amoralioje aplinkoje, užauga dori. Taigi, vaiko laisva valia yra pagrindinis veiksnys pasiduodant bet kokiai įtakai.
Dėl to Jums pirmasis iš pata­ri­mų – suvokti ir priimti vaiko auginimą būtent kaip tam tikrą atsitikimą, o ne suteiktą Jums galimybę atsigriebti už praeities klaidas. Auklėkite savo naująjį sūnų nebegalvodami apie praeitį, bet sutelkdami dėmesį į dabartį.
Antra, supraskite, kad negalite sėkmingai atlikti abiejų vaidmenų: ir tėvų, ir senelių. Nors gali kilti pagunda auklėjant pasinaudoti išimtine teise, susijusia su antruoju vaidmeniu, tačiau jums trims reikia mamos ir tėčio – veiksmingų kasdienių vedlių vaiko gyvenime.
Trečia, visi tėvai gali turėti auklė­jimo esmės suvokimą ir principus, nepriklausomai nuo tikrojo biologinio ryšio tarp vaiko ir tėvų. Tėvystė neįgauna naujos prasmės, jei tėvai yra vaiko biologiniai seneliai. Tai reiškia, kad bendraujant su sūnumi yra svarbiausia Jūsų santuoka, ir dėmesio centre esate Jūs, o ne jis. Vaikas turi paklusti taisyklėms ir daryti tai, kas liepiama, arba jo lauks tam tikros pasekmės. Į klausimą: ,,Kodėl?“ reikėtų atsakyti: ,,Nes mes taip pasakėme“ ir pan. Visais atvejais laikykitės šio pap­rasto principo.
Taigi, vadovaukite tiek pat, kiek ir mylite. Nes, kaip žinia, vadovavimas – Jums mažiau priimtinas, todėl tam skirkite deramą dėmesį, juk seneliai visada nori likti verčiau jau mylintys… nes, kaip sakoma, kam gi tada Dievas davė senelius?“