Išleistas laikraščio „Vilties Šaltinis“ 18 numeris!
Pakelta ranka (aut. Dainius Jankus)
(straipsnis iš laikraščio „Vilties Šaltinis“ Nr. 18)
Mano, kaip nusikaltėlio, kelionė tęsėsi. Neilgai trukus mes su žmona išvykome į tolimą, ūkanotą Albiono salą – Angliją. Turėjome svajonę nusipirkti nuosavą namą su automatiniais vartais bei didžiuliu sodu, kurio viduryje būtų tvenkinys su jame plaukiojančiomis dekoratyvinėmis žuvelėmis. Tai labai panašu į tą pasakų namelį, apie kurį svajoja didžioji dauguma žmonių, aukodami šiam tikslui visą savo gyvenimą.
Visai pamiršau pasakyti, kad pinigus mes ruošėmės užsidirbti visuomenei nepriimtinu būdu. Anglijoje turėjau draugą, kuris užsiėmė nelegaliu verslu, kitais žodžiais tariant, pinigus jis užsidirbdavo vadovaudamas prostitucijos tinklui. Kadangi jo verslas klestėjo ir augo, į pagalbą jis pasikvietė mane. O jeigu tiksliau, tai aš su savo gauja jam buvau reikalingas kaip apsauga jo verslui, į kurį dažnai kesindavosi juodaodžiai bei albanų tautybės nusikaltėliai. Mano gaujos nariai Angliją turėjo pasiekti kiek vėliau.
Nesileisdamas į smulkmenas pasakysiu tik tiek, kad neilgai trukus mano ir draugo keliai išsiskyrė. Mano netinkamas gyvenimo būdas suformavo manyje aibę blogų įpročių, kurie laikui bėgant padarė neigiamą įtaką mano charakteriui: buvau negailestinga, egocentriška ir kitų žmonių negerbianti asmenybė. Manau, nesunku suprasti, kad turint tokį charakterį normalus bendravimas tarp dviejų žmonių yra sunkiai suvokiamas. Likau vienas su žmona, kuri laukėsi mūsų antrojo kūdikio.
Atsirado daugybė laisvo laiko. Kadangi dirbti bet kokio prastai apmokamo darbo nenorėjau, o santaupų truputį pasitaupę turėjome, tad laiką leisdavome viename iš netoliese esančių gražių parkų. Aš žaisdavau krepšinį, o žmona skaičiuodavo valandas, kada grįšime atgal į Lietuvą, kurioje buvome palikę šešių mėnesių dukrytę.
Krepšinio aikštelėje susiradau pirmuosius draugus Anglijoje. Tiesa, jie buvo ne tie „standartiniai“ skustagalviai, su kuriais aš buvau pratęs bendrauti. Žmonės, su kuriais aš žaidžiau krepšinį, man pasirodė tarsi iš kitos planetos. Iš jų lūpų negirdėjau keiksmažodžių, o jų veiduose visada matydavau šypsenas. Iš jų sklido neapsakoma ramybė. Šie vaikinai išlikdavo ramūs netgi tada, kada žaisdamas krepšinį juos grubiau pastumdavau. Jie niekada neatsakydavo tuo pačiu, buvo švelnūs ir dėmesingi.
Tomas, toks buvo vaikino vardas, pakvietė mane ir mano žmoną kartu su jo šeima praleisti laiką prie jūros. Kartu su mumis važiavo dar viena jauna šeima. Laiką praleidome nuostabiai. Tiesą sakant, aš negalėjau atsistebėti jų pagarba aplinkiniams žmonėms bei jų rodomu švelnumu ir dėmesingumu vienas kitam.
Laikui bėgant mes susibičiuliavome. Vis daugiau ir daugiau laiko praleisdavome kartu. Kartą Tomo draugas, priėjęs prie manęs nedrąsiai paklausė, ar nenorėčiau kartu su jais apsilankyti bažnyčioje. „Bažnyčioje?“ – nustebau. Buvau pripratęs prie vaizdų, kuomet man dar Lietuvoje būnant, kunigai leisdavo savo laisvalaikį su laisvo elgesio merginomis, kurias mūsų vaikinai siūlydavo už patrauklią kainą. Dėl šios priežasties aš niekuomet nelankydavau bažnyčios, net per šventes. Mintis apie tai, kad esu pakviestas ten, kur manęs visiškai netraukė, manęs nežavėjo. Vis dėlto iš mandagumo nutariau neatsisakyti.
Užėjęs į bažnyčios pastatą aš nustebau. Ten nebuvo paveikslų, statulų ar kryžių, kuriuos filmuose aš buvau pratęs matyti. Mane pasitiko didelis būrys žmonių, kurie spaudė mano ranką ir šiltai šypsojosi. Pasijutau nejaukiai. Susirinkimas tęsėsi apie tris valandas, per kurias aš spėjau truputėlį nusnausti.
Susirinkimui einant į pabaigą, tarnautojas, kuris kalbėjo ir skaitė iš knygos, ant kurios viršelio buvo parašyta „Biblija“, išėjęs į priekį ištarė tuomet keistai nuskambėjusį klausimą: „Ar tarp mūsų yra žmonių, kuriems reikia Jėzaus? Jeigu tokių žmonių yra, prašau pakelti ranką.“ Mintyse išvadinau tą žmogų tikru nevykėliu, iš anksto spėdamas, kad salėje tarp penkiasdešimties žmonių mes neišvysime nė vienos pakeltos rankos. Koks kvailys gali pakelti ranką ir priimti į savo gyvenimą kažkokį Jėzų? Žinote, aš buvau teisus. Apsižvalgęs neišvydau nė vienos rankos. Šyptelėjau. Stebėjau, kas bus toliau. Žmogelis pasirodė atkaklesnis nei aš maniau. Jis dar kartą su tuo pačiu klausimu kreipėsi į salėje buvusius žmones. „Na, ir keistuolis. Argi nematai, kad tavo Jėzus niekam nereikalingas?“ –pamaniau.
Po akimirkos įvyko kažkas nepaaiškinamo. Mane persmelkė mintis, kad aš esu tas žmogus, kuriam reikalingas Jėzus. Pabandžiau nuvyti šią mintį, bet ji tarsi siurbėlė, ištroškusi kraujo, įsisiurbė į mano širdį. Staiga mano mintys apsivertė šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu. Dabar jau dairiausi po salę, karštligiškai trokšdamas pamatyti nors vieną pakeltą ranką. „Tik ne aš, tegul kas nors kitas priima tą Jėzų! Tik ne dabar, dar nesu pasiruošęs“, – bandžiau atkalbinėti save. Kaip dažnai gyvenime taip elgdavausi, bandydamas atsikratyti atsakomybės bei stengdamasis ją perkelti ant kito žmogaus pečių. Salėje vyravo mirtina tyla. Pakeltų rankų nesimatė. Mane apėmė panika – viduje siautė tikrų tikriausias jausmų uraganas. „Kam tau tas Jėzus? Nori, kad visi juoktųsi iš tavęs?“ – išgirdau vidinį pažįstamą balsą. „Jėzus atneš į tavo gyvenimą ramybę, kurios tu niekada neturėjai“, – prabilo kitas balsas. „Ne! Tikrą ramybę ir palaimą atnešti tau gali tiktai pinigai. Pažvelk į Antaną, kuris turi tokį namą, apie kurį tu seniai svajoji, ir dar su židiniu ir baseinu!“ – užprotestavo pirmasis balsas. „Dainiau, tu manai, kad Antanas gyvena ramybėje? Ar pastebėjai tuos du pitbulius, palaidus lakstančius po kiemą? Ar atkreipei dėmesį į aukštą dviejų metrų tvorą, supančią Antano namą? Ar matei, kokią modernią ir brangią signalizaciją praeitą savaitę šis žmogus nusipirko? Ar skaičiavai, kiek asmens sargybinių jis pakeitė per paskutinius keletą metų? Ir tu vadini tai ramybe? O kaip Antano ir jo žmonos santykiai, ar tau jie prie širdies? Manai, kad dažnas Antano išgėrinėjimas ir smurtavimas prieš žmoną yra laimingos santuokos formulė? – švelniai kalbėjo antrasis balsas ir tęsė toliau. – Aš siūlau tau tikrą ramybę. Aš pakeisiu tavo širdį atnaujindamas ją, išvalysiu tavo minčių koridorius ir paruošiu tave Naujam Gyvenimui. Tu pamilsi savo žmoną ir vaikus taip, kaip niekada nemylėjai. Aš išugdysiu tavyje atsakomybės jausmą, suteiksiu tau kantrybės, išmokysiu ištikimybės, nugalėsiu visas tavo priklausomybes. Aš saugosiu tave ir tavo namus. Padėsiu tau įveikti visus gyvenimo sunkumus ir problemas. Suteiksiu tau tai, ko tu niekada neturėjai – tikėjimą. Jį turėdamas tu niekada nesijausi vienišas, išduotas, atstumtas ir nereikalingas. Tu visada žinosi, kad AŠ ESU šalia. Pagaliau, Aš atskleisiu tau šio gyvenimo prasmę, atsakysiu į neatsakytus klausimus apie mirtį ir ar ji yra paskutinė tavo gyvenimo stotelė. Bet, kad visa tai įvyktų, tu turi leisti Man ateiti į tavo gyvenimą – išpažinti Mane visų akivaizdoje pakeldamas ranką. Ar daug prašau iš tavęs?..“
Mano ranka lėtai pakilo į viršų. Salėje pasigirdo gausūs plojimai. Į mane nukrypo visų bažnyčioje esančiųjų žvilgsniai. Jaučiausi siaubingai nejaukiai. Tarsi elektros laidais šiurpuliukai lakstė po mano kūną. Mane pakvietė išeiti į priekį. Kojos pradėjo drebėti tarsi drebulės lapai. Žemė pradėjo slysti iš po kojų. Paniška baimė sukaustė visą mano kūną. „Kas per vienas tas Kristus?!“ – sušukau mintyse. „Gal neiti?“ – šmėkštelėjo galvoje. Tą akimirką aš supratau labai svarbų dalyką, kas iš tiesų yra drąsa. Drąsa – tai nėra smurtavimas prieš fiziškai silpnesnę savo žmoną. Drąsa – tai nėra šaukimas ant savo vaikų, su diržu vaikantis juos po kambarį ir reikalaujant, kad pastarieji paklustų. Drąsa – tai nėra lakstymas po lauką apsvaigus nuo alkoholio ir mojuojant kumščiais kitiems po nosimis. Drąsa – tai ne pasididžiavimo būsena žinant, kad visi aplinkiniai tavęs bijo. Tikra drąsa – tai tavo pasiryžimas susitikti akis į akį su Gyvuoju Dievu – Jėzumi. Tik labai nedaug žmonių išdrįsta žengti tokį žingsnį. Paradoksalu: daugelis krikščionių lanko bažnyčią, bet niekada nėra sutikę Jėzaus. Jie tarnauja tradicijoms, taisyklėms ir papročiams, kuriuose nėra Dievo.
Sukaupęs visas savo jėgas išėjau į salės priekį. Tarnautojas paklausė, ar aš galiu pasimelsti. Desperatiškai bandžiau prisiminti nors kelias ištraukas iš katekizmo, kurį vaikystėje man skaitė močiutė. Matydamas mano pabalusį ir sutrikusį veidą jis pasiūlė leisti jam tai padaryti, o mane pakvietė tiesiog kartoti jo žodžius. „Ačiū Tau, Dieve!“ – pamaniau. Pajutau, tarsi didžiulis akmuo būtų nusiritęs nuo mano širdies, bet jau po akimirkos mane išmušė karštis. Pajutau, kad negaliu ištarti žodžių. Nesupratau, kas vyksta! Prakaito lašai išmušė mano veidą. „Ar tau viskas gerai?“ – paklausė manęs žmogelis. Kažką neaiškiai sumurmėjęs linktelėjau galva, tarsi sakydamas „taip“. Virpančiu balsu pradėjau kartoti maldos žodžius.
Šiandieną atsimenu tik trumpą šios maldos ištrauką: „Dieve, ateik į mano gyvenimą.“ Šie žodžiai pripildė visus mano minčių koridorius. Jie prasiskverbė į mano tamsiausias ir labiausiai užterštas širdies kerteles. Jie užliejo visą mano esybę. Aš pasidaviau ir leidau, kad tai įvyktų. Aš nutariau akis į akį susitikti su Jėzumi.